www.e-ausra.pl

Nacionalinio susivienijimo pirmininkas, LR Seimo narys Vytautas Sinica, viešėdamas Punske, susitikimą su jaunimu pradėjo komplimentu mūsų kraštui, sakydamas, kad išsaugoti savo kalbą, kultūrą svetimoje šalyje itin sunku ir pavyksta tai padaryti geriausiu atveju iki trečiosios kartos. O šis kraštas yra išimtis. Tai fenomenas, kad čia lietuvių kalba vis dar gyva. Štai Punsko licėjus, Punsko lietuvių kultūros namai šiemet švęs 70 metų jubiliejų ir vis dar yra ir mokinių, ir kultūros puoselėtojų.

Malonu girdėti tokį pagyrimo ir pripažinimo žodį. Tiesą sakant, tai ne atsitiktinumas, kad šis kraštas vis dar neprarado savo tapatybės. Tarpukario mūsų krašto inteligentai (kurių atminimu gal ir per mažai rūpinamės) Juozas Vaina, Jonas Pajaujis, Jonas Stoskeliūnas, Juozas Maksimavičius ir kiti, atskyrus Lietuvą geležinėmis vielomis nuo mūsų, čia kūrė kultūrinę Mažąją Lietuvą, su lietuviškomis mokyklomis, kultūros namais, organizacijomis, šv. Mišiomis, leidiniais. Buvo suorganizuota taip, kad visas žmogaus dvasinis gyvenimas galėjo būti užtikrintas gimtąja kalba. Taigi ta mūsų krašto istorijos tėkmė nebuvo savaiminė, o sąmoningai pasirinkta.

Kartais tenka išgirsti klausiant, ar tikrai tradicinė (sakykim, kultūros namų) veikla pasiteisina, ar ji atitinka šiandienos jauno žmogaus poreikius. Manau, kad tikrai taip. Punske yra nemažai jaunų šeimų, kurios sugrįžo čia gyventi vien tam, kad vaikus leistų į lietuviškas mokyklas, kad jie galėtų šokti vaikų liaudies kolektyvuose, kad dalyvautų „dainorėlių“ konkursuose – vadinasi, tų tarpukario inteligentų idėjos pasiteisino. Belieka mums visiems pribręsti, kad suvoktume savo tapatybę kaip vertybę.

Irena Vilimienė

Bešylantys orai jau greitai kvies mus laukan žemėje pasikapstyti ir laukti besikalančių daigų. Smagu stebėti pavasario kerojimą. Ir ypač žalumą – ji tokia sodri ir tyra!

Visuomenėje šiuo metų laiku kiek ramybės, nors neapsnūstama, darbų irgi pakankamai. Štai balandžio 9 d. pas mus lankėsi svečiai iš Balstogės: vaivados įgaliotinis tautinių mažumų klausimais Artur Konopacki ir Palenkės vaivadijos seimelio narys, Palenkės vaivadijos tautinių mažumų komisijos pirmininkas Igor Lukašuk. Apie jų vizitą ir aptartus klausimus pateikiame atskirą informaciją. Tačiau reikia pabrėžti, kad šiuo metu Lenkijoje ruošiamasi keisti Tautinių ir etninių mažumų įstatymą, todėl verta pagalvoti, kokių pakitimų tikėtumės mes, lietuviai. O jei tikėtumės pakitimų – tai reikia patiems juos ir pasiūlyti.

Balandžio 20 d. sulauksime kitų svečių – šįkart iš Lietuvos. Punske lankysis LR Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas Vytautas Sinica. Rengiamas viešas susitikimas su juo Punsko viešojoje bibliotekoje 16.30 val.

Tiek mūsų politinėje padangėje. O kultūros srityje naujienų žymiai daugiau. Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija surengė kasmetinę Velykinę parodą, Seinuose balandžio 15 d. Lenkijos lietuvių draugija rengia Vaikų teatrų festivalį, 25 d. Seinų „Lietuvių namuose“ vyks jau 5-oji lietuvių liaudiškos muzikos ir šokių šventė „Subatos vakarėlis“, Punskas ruošiasi dviem reikšmingiems jubiliejams: Punsko Kovo 11-osios licėjaus ir Punsko lietuvių kultūros namų 70 metų minėjimams. Seinų „Lietuvių namai“ jau pradėjo darbus, susijusius su Seinų kunigų seminarijos 200-osiomis metinėmis. Dalyvaukime, būkime aktyvūs!

Irena Vilimienė

Kovą ištirpsta sniegas, sugrįžta gandrai, pražysta žibutės… Pavasario ilgisi visi. Nors ir žada jis darbų pagausėjimą – ilgesnę dieną, sėjos pradžią, vis tiek smagu apsigobti saulės spinduliais ir nusimesti storiausią jau įgrisusį drabužių sluoksnį.

Sulaukėme šv. Velykų. Ir nors ši šventė ypač teikia vilties, vis tiek nenustelbia nerimo, kuris ateina iš pasaulinių informacijos šaltinių. Karas už sienos jau daugiau kaip ketverius metus – tiek pripratome prie žinių apie sprogimus, žūtis, kad kartais ausys jau nebefiksuoja naujienų kaip tragedijos. Dabar vėl karas Artimuosiuose Rytuose – sprogimai, žūtys, žmonių ašaros. Per televiziją girdime apie dronų skrydžius į Lenkijos, Lietuvos, Estijos, Latvijos teritorijas. Spaudoje rašoma apie diskusijas dėl poligono Kapčiamiestyje. Karo leksikos vis daugėja, ji tampa kasdienybe. Kai kas tiesiai kalba apie beprasidedantį trečiąjį pasaulinį… Tikėkime – ne!

Atrodytų, tuomet, kai net ore kybo pavojaus ženklai, kai neaiškus rytojus, kai nežinai, ar iki mūsų neateis Buča, turėtume būti vieningi ir gebėti įsiklausyti vieni į kitų nuomonę, požiūrį, bet ne… Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, kuo pavojus labiau apčiuopiamas, tuo visuomenės susiskaldymas didesnis. Tas pats ir pas mus. Kartais susidaro įspūdis, jog kažkas labai stengiasi, kad kuo labiau visuomenė skiltų. Ar yra tokiam susipriešinimui priežasčių? Manau, jos daugiau menamos nei realios.

Tad artėjančių šv. Velykų proga noriu mums visiems palinkėti, kad siaubingos pranašystės apie karą pasiliktų niekados neišsipildančios. Linkiu vienybės ir supratimo! Taip pat ramybės Jūsų šeimose!

Su šventėmis, brangieji!

Irena Vilimienė

36-eri metai – vadinasi, Nepriklausoma Lietuva užaugino jau dvi kartas suaugusių žmonių, dukart po aštuoniolika. Brandu. Dar kai kas sako, kad po ketverių metų bus keturiasdešimt – lygiai tiek, kiek Mozė su izraelitais klajojo po dykumą, kol pasiekė Pažadėtąją žemę. Buvo tikima, kad ta klajonė – bausmė už tai, jog žmonės nepasitikėjo Dievu. Tačiau yra aiškinimų, kad ilgai gyvenę vergijoje žmonės įgauna „vergo mąstymą“ – baimę, priklausomybę, nepasitikėjimą savimi, todėl reikėjo laiko, kad užaugtų karta, gimusi jau laisvėje, kuri laisvai mąstytų. Tad pagal analogiją galime klausti, ar Lietuvą šiuo metu kuria jau laisvi laisvėje augę žmonės? Ar sovietmečio palikimo nebelikę?

Tuomet, kai buvo skelbiama nepriklausomybė, gyvenau Vilniuje. Dar pora metų teko iš vidaus stebėti besikuriančią jauną valstybę. Ir kas man iš tų laikų išliko iki šiandien – tai tarytum ore tvyrantis idealistinis požiūris į valstybę. Meilė Tėvynei (tuomet visai neskambėjusi banaliai), laisvės troškimas, tikėjimo paieškos, etnografinio judėjimo atgimimas (universiteto fojė studentai sustoję dainuodavo liaudies dainas). Šiandien to jausmo nebelikę. Normalu, juk neįmanoma gyventi nuolatiniame pakilime. Tačiau viena kelia liūdesį – didžiulis susvetimėjimas ir susiskaldymas valstybėje. Etikečių „vatnikas“, „stribiena“ klijavimas. Ir visa tai daroma tuomet, kai slaptųjų agentų ar KGB bendradarbių tapatybė įslaptinta 75 metams. Kur logika? Ir ar įmanomas apsivalymas tokioje situacijoje, kur tikri KGB bendradarbiai labiau saugomi nei menami?

36-ųjų nepriklausomybės atkūrimo metinių proga linkime stiprybės ir išminties, Lietuva, bei tikros Tavo sūnų ir dukrų meilės Tau!

Irena Gasperavičiūtė

Vasario 21-oji – Tarptautinė gimtosios kalbos diena. O laikotarpis nuo vasario 16 iki kovo 11 d. laikomas Lietuvių kalbos dienomis. Nepraleiskime šio laikotarpio nepastebimai. Kaip kiekvienas galėtume jį paminėti? Visai paprastai – nesunkus, bet prasmingas darbas būtų bent šiomis dienomis skirti daugiau dėmesio savo kalbai: skaitykime lietuviškas knygas, klausykimės laidų, žiūrėkime filmus lietuvių kalba, venkime barbarizmų savo kalboje. Taip parodysime savo vaikams, kad gimtoji kalba svarbi, vertinga, ją reikia visų pirma vartoti. Mes ta proga siūlome pasiskaityti mūsų krašto kalbininko, buvusio VU ir VGTU dėstytojo, vertėjo Kazio Linkos svarstymus apie gimtąją tarmę ir bendrinę kalbą, apie kalbos kultūrą.

Žinoma, šiame „Aušros“ numeryje rasite Vasario 16-osios minėjimų atspindžius. Punsko kultūros namuose vis dar trūksta žiūrovams sėdimų vietų minint valstybines šventes, o minėjime dalyvavę Palenkės vaivadijos seimelio nariai Valdemaras Kvaterskis su žmona ir Igoris Lukašukas negalėjo atsigėrėti mūsų jaunimo šokiais, dainomis ir visų pirma jo gausa.

Taip pat spausdiname Lenkijos vyriausybės bei tautinių ir etninių mažumų bendrosios komisijos pirmininko Gžegožo Kuprianovičiaus kalbą, pasakytą susitikime su prezidentu Karoliu Navrockiu. Tai jau tradiciniu tapęs renginys, kai valstybės galva pasikviečia tautinių mažumų atstovus naujametiniam pokalbiui. Beje, minėtoji Komisija šiuo metu yra svarbiausia tautinėms mažumoms atstovaujanti institucija.

Atėjus gavėnios laikotarpiui, kai ribojamos pramogos, yra metas apsvarstyti savo vertybes, veiklos prasmę. O būtent tuo laikotarpiu ir švenčiame Lietuvos valstybines šventes.

Irena Gasperavičiūtė

Yra žmonių, kurie savo gyvenimą paaukoja kokiai nors idėjai: Tėvynei, Dievui, Žmonėms. Daugiau ar mažiau gal kiekvienas sugebame skirti iš savo patogaus gyvenimo tam, kas mums svarbu, pavyzdžiui, aukojame lėšų dėl taikos, skiriame pinigų sergančiam kaimynų vaikui, remiame lietuvių kultūrą. Tačiau nedaug yra tokių, kurie rizikuodami ne savo karjera ar turtu, o net gyvybe kovoja už savo įsitikinimus, už juos ir žūsta. Lietuvos pokariu žmonių atminty buvo gyvos Vasario 16-osios idėjos, todėl daug kas ėjo į mišką, dėjo galvas už Tėvynę. Laikui bėgant tokių žmonių, nepabūgusių kalėjimų, tremčių, tardymų, vis mažėjo. Tačiau vis tiek jų atsirasdavo. Vienas iš jų – žuvęs KGB specialiai sukeltoje autoavarijoje kun. Juozas Zdebskis.

Šalia mūsų, čia pat už sienos, Rudaminos miestelyje, šventoriuje jo kapas. KGB jį buvo pavadinęs Akiplėša, kas atspindi minėto kunigo atkaklumo bruožus. Jis nepaisė nei draudimų, nei gąsdinimų, vykdydamas savo misiją. Š. m. vasario 5 d. sukako šio iškilaus kunigo žūties 40-metis, o vasario 7 d. Rudaminoje ir Lazdijuose buvo iškilmingai paminėtos jo žūties metinės bei atidengta atminimo lenta.

Rudaminą pasiekti labai paprasta važiuojant per Lazdijus ir patraukus Kalvarijos link arba važiuojant iš Punsko per Kreivėnus ir pasukus į kelią Lazdijų link. Tikrai verta į ją nuvykti: užkopti ant piliakalnio, kur, pasak legendos, vainikavęsis pats Lietuvos karalius Mindaugas, apžiūrėti unikalią, su mediniais bokštais bažnyčią, uždegti žvakutę ant kunigo kovotojo Juozo Zdebskio kapo ir pamatyti jam skirtą memorialinę lentą. Vasario 16-oji – puiki proga tai padaryti.

Irena Gasperavičiūtė

Gyvename tokiais laikais, jog mūsų protėviams net nesisapnavo, kad šiame regione taip gerai gyvensime. Pripažinkime: daugumai sekasi tikrai neblogai. Po karo mūsų tėvai ar seneliai turėdavo sukti galvą, ką į puodą įdėti, kad sotūs sulauktų pavasario, o mums jau to daryti nereikia. Dar lieka kokiam prašmatnesniam baldui ar šiltoms atostogoms. Tik tas geras gyvenimas neatleidžia mūsų apskritai nuo mąstymo. Šiandien didžiausias rūpestis – daryti viską, kad kaimynė iš rytų neužeitų ir nesugrąžintų mūsų gyvenimų į anuos laikus. Juk visi girdime ir matome, kas vyksta Ukrainoje.

Pastaruoju metu gyva problema arti mūsų – Kapčiamiesčio poligonas. Visi diskutuoja, tarytum karo ekspertai būtų, dauguma žino, ar reikia, ar nereikia čia poligono. O gal paprasčiausiai reikėtų pasitikėti tikrais karybos profesionalais ir tuo, ką jie daro. Pagal gyventojų tankį Lietuvos teritorijoje Kapčiamiesčio apylinkės vienos rečiausiai gyvenamų. Beje, istorija ne kartą yra mus pamokiusi, ką reiškia kaimynė iš rytų, o tam ir mokomės istorijos, kad darytume išvadas. Juk rusai nesikeičia per šimtmečius – ir tai akivaizdžiai rodo jau ketverius metus nuo vasario 24-osios.

Seinų apskrities taryba pasisakė prieš poligono kūrimą prie Kapčiamiesčio. Tiesą sakant, nesuvokiamas toks vienbalsis sprendimas. Negi manoma: „Užmerksiu akis ir problema neegzistuos“? Na, nesame maži vaikai. Mes, Lenkijos lietuvių bendruomenė, remiame Lietuvos saugumo ir gynybos iniciatyvas. Ir kažkur sklandančios kitokios informacijos – nėra visų lietuvių, juolab lietuvių organizacijų, pozicija. Nebent privati nuomonė.

Irena Gasperavičiūtė

Naujuosius pradedame kupini vilties, kad jie bus geresni, kad atneš daugiau susikalbėjimo visuomenėje, kad bus prasmingesni, ramesni ir taikūs. Beje, pradėdami naujus metus pasižadame gyventi prasmingesnį gyvenimą, siekti naujų tikslų, būti ištvermingesni, ryžtingesni – dažnai atsisakome priklausomybių. Aišku, bėgant laikui neretai tvirti pasižadėjimai ima skysti, kol galų gale numojame ranka ir nusprendžiame pasižadėti nuo kitų metų. Tačiau pats faktas – norėti tobulėti – vis tiek geras.

Šių metų pradžia dar ypatinga tuo, kad padovanojo mums nuostabių peizažų. Tikrai pora metų nebūdingos mūsų klimatui žiemos leido išsiilgti už lango matomų dailių snaigių šokių. Ir nuo speigo paraudusių nosių. Beje, toks oras su snaigėmis ir šaltuku smagiausias vaikams. Yra proga rogutėmis nuo kalnelių pačiuožinėti. Taigi tokiomis nuotaikomis pradedame 2026-uosius. Ką jie atneš mūsų visuomenei?

Šie metai – tai visų pirma jubiliejiniai metai. Jau nuo pernai kalbame apie šiemet minimą Seinų kunigų seminarijos 200 metų jubiliejų. Šia proga Lietuvos istorijos institutas išleido Algimanto Katiliaus knygą lenkų kalba apie Seinų kunigų seminariją, planuojama laikinoji ekspozicija, kurią rengia Trakų muziejus, rudenį Seinų „Lietuvių namai“ su lietuvių organizacijomis planuoja surengti mokslinę konferenciją. Šį pagrindinį įvykį lydės ir mažesni renginiai.

Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus jau pradėjęs organizuoti 70-ąjį mokyklos įkūrimo jubiliejų. Prieš septynis dešimtmečius įkurti taip pat Punsko lietuvių kultūros namai. Gerai, kad jubiliejai mūsų krašte dar švenčiami sausakimšose salėse – ir tai yra esmė.

Irena Gasperavičiūtė