Visai neseniai dar džiaugėmės sugrįžusiais gandrais, ir štai vėl padangė ištuštėjo. Visados rugpjūčio gale apima melancholija – išskridusių gandrų, sodrios žalumos, šiltų vakarų ilgesys. Po truputį ima keistis ir kasdieniai įpročiai. Nors iš tikrųjų reikėtų pasidžiaugti, kad turime visus keturis metų laikus ir tuo pačiu galimybę stebėti metų ratą nuo gyvybės sprogimo iki sustingimo baltume. Yra žmonių, kuriems gražiausias brandžios gamtos metas ruduo – jis pažeria visokių spalvų derinį, bet man smagiausias pavasaris – jis viltingiausias.

Į redakciją sugrįžome po atostogų, todėl šis „Aušros“ numeris jungtinis, taip pat jis pilnas spalvotų vasaros atodūsių ir praėjusių Žolinių akimirkų. Punske kultūrinis gyvenimas verda nuolatos. Tikrai šiuo atžvilgiu mūsų kraštas – tam tikras fenomenas: renginys seka renginį. Taigi ir leidinyje rasite šiek tiek praėjusių kultūrinių įvykių aidų.

Vasaros pradžioje daug kalbėta apie padėtį Punsko ir Seinų parapijose, lietuvių ir lenkų kalbų jungimą per šv. Mišias, lenkiškų elementų įvedimą per lietuviškas pamaldas Žagarių bažnyčioje ir kitus klausimus. Taigi noriu informuoti, kad lietuvių organizacijos liepos pabaigoje išsiuntė raštą Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininkui. Jo vertimą spausdinsime kitame „Aušros“ numeryje. Dar laukiame atsakymo į minėtąjį laišką.

Sugrįžtant į mokslo metus norėtųsi palinkėti tėvams ir mokytojams kantrybės, vaikams smalsumo, kad mokymosi procesas būtų ne sunki ­pareiga, o bendras tikslas siekti mokslo ir išminties. Sugrįžus į mokyklos suolą informuosime, kiek vaikų lanko mūsų lietuviškas mokyklas.

Gražių Jums likusių vasaros dienų!

Irena Vilimienė