Pagal
Mėnuo: 2026 lapkričio

Mieli skaitytojai!

Mieli skaitytojai!

Seinų kunigų seminarijos 200 metų jubiliejaus renginys sėkmingai jau praeity. Ruošėmės jam beveik dvejus metus. Priminkime, kad LR Seimas 2026-uosius buvo paskelbęs Seinų kunigų seminarijos metais. Dar pavasarį Seimo narys Vytautas Sinica Seime buvo surengęs konferenciją ta tema. Vyskupo Antano Baranausko fondas „Lietuvių namai“ Seinuose pateikė paraišką Lietuvos kultūros tarybai bei Globalios Lietuvos programai ir gavo finansavimą projektui, kurio kulminacija, t. y. jubiliejui paminėti skirta konferencija, įvyko spalio 17 d. Apie tai išsamiau atskirame straipsnyje. Prie minėjimo prisidėjo LR ambasada Lenkijoje, kuri su Trakų muziejumi parengė laikinąją parodą. Tačiau svarbiausia – kokia Seinų kunigų seminarijos reikšmė mums ir visai Lietuvai?

Seinų kunigų seminarija pritraukė Suvalkijos valstiečių sūnus, kuriuos ypač XIX amžiaus antrojoje pusėje pasiekė atgimimo idėjos, jie įsijungė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, baigę seminariją ne vienas iš jų tapo Lietuvos valstybės kūrėjais, kultūros nešėjais. Galima būtų išvardyti ne vieną žinomą pavardę, tačiau palikime tai konferencijos dalyviams, kurių pranešimus spausdinsime šiame ir kituose „Aušros“ numeriuose.

Manau, kad praeitis daro didesnę įtaką visuomenei, nei įsivaizduojame – tai tęstinumo pajutimas, kad nesi tuščioje vietoje, kad seminarijos sienos prabyla į tave labai konkrečiais Vinco Mykolaičio-Putino ar Vinco Kudirkos žodžiais. Čia gyvenančius žmones ne tik praturtina buvusių klierikų, vėliau tapusių politikais, visuomenininkais, dvasininkais, pavyzdys, bet ir įpareigoja, o ne kartą tampa kelrodžiu jų pačių gyvenime, taip suteikdamas išskirtinės prasmės.

Irena Vilimienė

Mieli skaitytojai!

Mieli skaitytojai!

Daugelį metų dalyvauju lietuvių tautinės mažumos visuomeniniame gyvenime, todėl ne kartą yra tekę girdėti ir skaityti apie kitų mažumų situaciją tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, kartais ir kitose šalyse. Šį rudenį teko aplankyti Šlėzvigą-Holšteiną ir artimiau pažinti ten gyvenančias tautines mažumas, jų padėtį. Apie tai rašysiu atskirame straipsnyje, tačiau čia norėčiau išskirti du dalykus, kurie, atrodo, yra svarbiausi tautinei mažumai. Pirma, pagrindinės tautos požiūris į tautines mažumas, t. y. pasitikėjimas ir pagarba joms, antra, pačios mažumos požiūris į save, t. y. tautinis susivokimas ir noras išlikti. Ir šioje vietoje norėčiau stabtelėti – neatsitiktinai rašau apie pagarbą ir pasitikėjimą, nes dažniausiai tautinės mažumos kitos šalies teritorijoje atsirado po konfliktų. Mažumos atstovai tuomet jaučiasi pažeidžiami ir tik brandi visuomenė sugeba sudaryti sąlygas jiems puoselėti jų kultūrą ir kalbą.

O dabar sugrįžkime į mūsų padangę. Niekaip nesuprantu Elko vyskupijos laikysenos lietuvių atžvilgiu. Spalio 6 d. Elko vyskupas susitiko su Punsko parapijiečiais. Deja, jis nieko naujo ir juolab nieko gero neįnešė į susiklosčiusią padėtį. Akivaizdžiai ganytojas, kaip lig šiol, siekia kiršinti žmones. Jis nebuvo linkęs įsiklausyti į žmonių nuomones.

Neseniai klausydamasi Lietuvos radijo „Mažosios studijos“ išgirdau disidentą vienuolį Julių Sasnauską kalbant apie dvasininkus, kad jie privalėtų eiti į žmones, juos pažinti, išklausyti, pamilti, ir tik tada jie bus gerbiami. Nepakanka diplomų pelnyti žmonių pagarbą.

Galime tik pasimelsti, prašydami išminties mūsų ganytojams…

Irena Vilimienė