Mieli skaitytojai!
Daugelį metų dalyvauju lietuvių tautinės mažumos visuomeniniame gyvenime, todėl ne kartą yra tekę girdėti ir skaityti apie kitų mažumų situaciją tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, kartais ir kitose šalyse. Šį rudenį teko aplankyti Šlėzvigą-Holšteiną ir artimiau pažinti ten gyvenančias tautines mažumas, jų padėtį. Apie tai rašysiu atskirame straipsnyje, tačiau čia norėčiau išskirti du dalykus, kurie, atrodo, yra svarbiausi tautinei mažumai. Pirma, pagrindinės tautos požiūris į tautines mažumas, t. y. pasitikėjimas ir pagarba joms, antra, pačios mažumos požiūris į save, t. y. tautinis susivokimas ir noras išlikti. Ir šioje vietoje norėčiau stabtelėti – neatsitiktinai rašau apie pagarbą ir pasitikėjimą, nes dažniausiai tautinės mažumos kitos šalies teritorijoje atsirado po konfliktų. Mažumos atstovai tuomet jaučiasi pažeidžiami ir tik brandi visuomenė sugeba sudaryti sąlygas jiems puoselėti jų kultūrą ir kalbą.
O dabar sugrįžkime į mūsų padangę. Niekaip nesuprantu Elko vyskupijos laikysenos lietuvių atžvilgiu. Spalio 6 d. Elko vyskupas susitiko su Punsko parapijiečiais. Deja, jis nieko naujo ir juolab nieko gero neįnešė į susiklosčiusią padėtį. Akivaizdžiai ganytojas, kaip lig šiol, siekia kiršinti žmones. Jis nebuvo linkęs įsiklausyti į žmonių nuomones.
Neseniai klausydamasi Lietuvos radijo „Mažosios studijos“ išgirdau disidentą vienuolį Julių Sasnauską kalbant apie dvasininkus, kad jie privalėtų eiti į žmones, juos pažinti, išklausyti, pamilti, ir tik tada jie bus gerbiami. Nepakanka diplomų pelnyti žmonių pagarbą.
Galime tik pasimelsti, prašydami išminties mūsų ganytojams…
Irena Vilimienė